Latine +/-

Appellatio +/-

 API: /ˈsynkopeː/(classice)
Syllabificatio phonetica: syn·co·pē — morphologica: syn-cop-e

Formae aliae +/-

Notatio +/-

Graeca Antiqua: συγκοπή

Nomen substantivum +/-

syncop|ē, -ēs fem. [1][2][3]

  1. (Gramm.) figura, qua littera vel syllaba de medio dictionis subtrahitur.
  2. (Veterin.) Defectio virium.

Declinatio +/-

f. sing. plur.
nom. syncopē syncopae I
gen. syncopēs syncopārum II
dat. syncopae syncopīs III
acc. syncopēn syncopās IV
abl. syncopē syncopīs VI
voc. syncopē syncopae V

Dictiones derivatae +/-

Translationes +/-

Fontes

  1. Aegidius [Egidio] Forcellini, Lexicon Totius Latinitatis (Editio Quarta: Bononiae, Patavii) Tom. IV (R-S) / Tom. IV (T-Z), p. 643 — “SYNCŎPE, es, syncopa, æ, f. 1. συγκοπή”
  2. Freund, Wilhelm (1806-1894). Grand dictionnaire de la langue latine … (Editio Prima: Paris, 1883-1929) Tom. III, p. 393 — “syncŏpe, ēs, ou syncŏpa, æ, f. = συγκοπή”
  3. Karl Ernst Georges, Ausführliches lateinisch-deutsches Handwörterbuch (Hannover 1913/1918) — syncopē, ēs, f. u. syncopa, ae, f. (tom. 2, p. 2992)